Nepaisant to, kad krikščionybė uždraudė moteriškuosius burtus, paskelbusi juos pagoniškais, šio tikėjimo šaknų niekaip nebuvo galima išrauti. Raganos išsaugojo daugelį pagoniškų tradicijų ir žinių, kurias bažnyčia laikė esant labai pavojingomis.
Ankstyvaisiais viduramžiais raganomis buvo laikomos gana protingos moterys. Susirgę ar patekę bėdon, žmonės kreipdavosi į jas. Šios moterys labai daug išmanė apie gamtos jėgų poveikį, žinojo įvairių žolių gydomąjį ir narkotinį veikimą. Iš tokių žolių jos gamindavo gydomuosius tepalus. Didžiausią pavojų bažnyčiai kėlė raganų išmanymas apie įvairias mikstūras ir priemones, vartojimas prieš pastojimą, bei abortams.
Viduramžių kasdienybėje krikščioniškos vertybės reiškėsi daug silpniau negu šiandien mes galime įsivaizduoti. Anos epochos žmonės į savo kūną žvelgė daug paprasčiau negu to geidė bažnyčia. Jie miegojo nuogi, dažnai grupėmis vienoje patalpoje. Šių žmonių seksualiniai santykiai buvo palyginus laisvi. Didelių švenčių metu jie nesiliovė garbinę pagoniškąsias dievybes, pirmenybę teikdami vaisingumo ir derlingumo dievams. Bažnyčia bandė šią tradiciją įsprausti į savo rėmus, tačiau kartu ji uždraudė daugelį senovinių ritualų.
Magiškąjį kultą daugiausia saugojo moterys. Švenčių metu šokdamos nepaisė jokių padorumo taisyklių. Didžiausios raganų šventės buvo rengiamos tam tikromis nustatytomis metų dienomis. Tai vasario 2-oji, birželio 23-ioji, rugpjūčio 21-oji ir gruodžio 21-oji. Pagrindinės orgijos buvo keliamos balandžio 30-ąją (Valpurgijos naktis) ir spalio 31žąją (lapkričio 1-osios išvakarės).
Vokietijoje į Valpurgijos naktį raganos rinkdavosi Gacoje, ant Brokeno kalno, tuo metu vadinamo Bloksbergu. Panašaus masto suvažiavimo vietų būta ir Prancūzijoje bei Šveicarijoje. Pasakojama, kad šiuose susibūrimuose būdavo keliamos didelės puotos, kurių metu šokami beprotiško temperamento šokiai ratu prieš laikrodžio rodyklę. Tokios puotos dažniausiai baigdavosi nenupasakojamomis seksualinėmis orgijomis.
1948 m. Pirmą kartą išspausdinta knyga „Raganų medžiotojų vadovas“, kurioje smulkiai aprašyti visi kenksmingieji raganų poelgiai ir nurodyta, kaip su jomis kovoti, kaip jas teisti ir naikinti.
Vienu dažniausiai minimų įkalčių buvo tai, kad prieš audrą ar jos metu ragana nesėdėdavo namie, o būdavo lauke. To meto raganos buvo neblogai įvaldę oro užkeikimo meną. Jos taip pat galėdavo „skraidyti“. Prieš „skraidymo“ procedūrą raganos išsitepdavo savo kūną „skraidymo“ tepalu, į kurio sudėtį įeidavo šikšnosparnio kraujas, suodžiai ir kai kurios žolės (aconitum L.,atropa belladona L.) turinčios stipriai veikiančių alkaloidų, nuo kurių raganos lyg apgirsdavo, taigi joms tik atrodydavo, kad skrenda.
Daugelis raganų turėjo savo artimą draugą – dažnai šunelį, katę ar triušį. Pasakojama, kad jos šį savo „draugą“ už tam tikrą jų pagalbą maitindavo nedideliu kiekiu savo kraujo. Ta raganos kūno vieta, iš kurios jos „draugas“ čiulpdavo kraują, buvo vadinama žyme. Tiek žymė ant moters kūno, tiek gyvulėlis jos draugijoje liudydavo apie tai, kad ji yra potenciali ragana. Teismo metu perpildytoje salėje įtariamoji būdavo užkeliama ant pakylos, ir visas jos kūnas kruopščiai apžiūrinėjamas, ar nebus aptikta panaši žymė.
Kartais tardymo metu įtariamoji būdavo paguldoma nuoga, jai surišamos rankos ir kojos, į burną įstatomas piltuvas ir per jį pilamas vanduo. Kankinamosios skrandis prisipildydavo vandens ir išsitemdavo. Jeigu ir taip kankinama kaltinamoji neprisipažindavo, ją imdavo mušti. Kitu atveju įtariamosios rankas pririšdavo prie kojų ir įmesdavo ją į tvenkinį. Jei moteris skęsdavo (dažniausiai negrįžtamai !), jos nekaltumas būdavo įrodytas; jei laikydavosi ant vandens – nekildavo abejonių, kad jai padeda nešvariosios jėgos.
Jei nuteistoji ragana išduodavo savo bendrininkes, - tai būdavo vienas pagrindinių jos raganiškos kilmės įrodymų. Kartais už gana didelį išduotų bendrininkių skaičių buvo žadama paleisti raganą į laisvę.
Teisiant raganas rimtai būdavo atsižvelgiama į mažamečių vaikų parodymus. Šveicarijoje vienu metu pagal keturmečių vaikų parodymus 72 moterys buvo apkaltintos raganavimu ir nuteistos mirti. O viskas prasidėjo nuo to, kad keletas vaikų tuo pačiu susirgo kažkokia keista liga, kuri pasireiškė traukuliais, alpimu ir haliucinacijomis. Visi vaikai vieningai tvirtino apie vietovę, raganų kalba vadinamą Blakula, kur vykdamos jos imdavo su savimi ir vaikus.
Raganų medžioklės epidemija 15-18 amžiuje Europoje sunaikino daugiau kaip vieną milijoną žmonių. Bene labiausiai tai pasireiškė Vokietijoje. Buvo manoma, kad raganos, eidamos išvien su velniu, nori nuversti krikščionybę.
Ar šiandien egzistuoja raganos? Taip. Ši tradicija geriausiai išsaugota Anglijoje ir Amerikoje.
